|
Straipsnis-interviu su Gvidu Sabeckiu :
Lietuvos teniso lyderis reitingo taškus medžiojo Afrikoje
Marius Grinbergas
„Lietuvos ryto“ korespondentas
2008-01-05
Gvidas Sabeckis nė akimirkos neabejoja paklaustas, kas geriausias Lietuvos tenisininkas: „Šiuo metu – aš“.
Tai įrodo ir skaičiai – 2007-uosius šis 23 metų prieniškis pasaulio reitinge baigė būdamas 572-asis, o gruodžio pradžioje jis buvo 567-tas.
Šitaip aukštai niekada nebuvo pakilęs nė vienas mūsų šalies tenisininkas.
Bet Italijos miesto Kremonos klubui atstovaujantis G.Sabeckis tokio laimėjimo nelaiko svarbiausiu savo karjeroje – šiemet jis tikisi pakilti dar mažiausiai šimtu vietų ir taikytis į didesnius prizų fondus.
Sezoną lietuvis baigė sėkmingu pasirodymu trijuose turnyruose Afrikoje. Ruandoje ir Ugandoje G.Sabeckis su olandu Matwe Middelkoopu laimėjo dvejetų varžybas, o Sudane su britu Davidu Breweriu suklupo tik finale.
Be to, Ruandoje Lietuvos tenisininkas žaidė ir asmeninių varžybų lemiamame mače, kurį pralaimėjo M.Middelkoopui.
Sugrįžęs iš Afrikos G.Sabeckis gimtinėje atšventė Kalėdas ir Naujuosius metus.
Netrukus tenisininkas vėl keliaus į varžybas svetur.
* * *
- Oficialiai esate geriausias šalies tenisininkas. Tačiau Lietuvos teniso sąjunga visą dėmesį skiria Ričardui Berankiui bei kitiems jaunių varžybose dalyvaujantiems sportininkams. Ar dėl to nepykstate? - „Lietuvos rytas“ paklausė G.Sabeckio.
- Ant Ričardo net ir negalvoju pykti. Jis galbūt pasieks daug.
Bet Teniso sąjunga turėtų skirti daugiau dėmesio bent jau Lietuvos rinktinės nariams, ne tiktai jauniams.
Teniso vadovams reikėtų pasižiūrėti, kas aukščiausiai reitinge.
- Ne vienerius metus atstovaujate Italijos klubui. Kaip italai vertina tokį Teniso sąjungos požiūrį į jus?
- Stebisi. Italai, jei turi pasaulio reitingo taškų, jaučia federacijos dėmesį, jiems ir lėšos skiriamos. O Lietuvoje nėra beveik jokio bendravimo. Tik tada, kai manęs prireikia rinktinei.
- Ar pirmaujate ir oficialiame Lietuvos reitinge?
- Kiek žinau, tokio netgi nėra. Šalies čempionatuose retai dalyvauja net tie, kurie visą laiką būna Lietuvoje. Pirmenybės praradusios vertę.
- Ar teko pastaraisiais metais žaisti su R.Berankiu?
- Ne. Aš jį žaidžiantį mačiau tik 2007-ųjų vasarą per Prezidento taurės varžybas Vilniuje ir kai kartu atstovavome rinktinei. Jo beveik nebūna Lietuvoje.
- O kiek laiko per metus jūs praleidžiate gimtinėje?
- Tris keturis mėnesius, bet su pertraukomis. Aš daugiausia laiko būnu Italijoje. Ten yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis – Kremonos klubas.
Lietuvoje nelabai yra kur normaliai treniruotis. Tiktai neseniai Kaune pastatė naują aikštyną su grunto danga – galiu ten nemokamai žaisti.
- Metus pabaigėte turnyrais Ruandoje, Ugandoje ir Sudane. Ar nebaisu vykti į tokias egzotiškas šalis?
- Kai važiuoji dalyvauti varžybose, o ne apžiūrėti šalies, rizika minimali. Ir viešbučiai, ir aikštynai gerai saugomi.
- Kodėl nutarėte žaisti Afrikoje?
- Metų pabaigoje Europoje – nedaug turnyrų lauke. O aš prieš sezono finišą dar norėjau pažaisti atviruose aikštynuose.
Be to, Afrikoje turnyrų prizų fondai – 15 tūkst. JAV dolerių ir reitingo taškų daugiau galima užsidirbti. O Europoje dažniausiai žaidžiu varžybose, kur prizų fondas – 10 tūkst. dolerių.
- Ar apsimoka važiuoti į Afriką? Juk, pavyzdžiui, Sudane už patekimą į dvejetų varžybų finalą kartu su partneriu gavote vos 495 dolerius.
- Ruandoje gavau daugiau – apie 2000 dolerių. Tačiau uždirbti nepavyko, nes vien kelionės kainavo apie 5000 dolerių.
Man svarbiausia buvo reitingo taškai – turėjau tikslą patekti tarp 600 geriausių pasaulyje, kad pavasarį galėčiau daugiau žaisti Europoje ir iš Italijos nereikėtų toli keliauti.
- Ar pakilęs reitinge aukščiau nei 600-oji vieta galite startuoti ir turnyruose su didesniu prizų fondu?
- Be kvalifikacinių varžybų gali patekti į beveik visus 15 tūkst. dolerių prizų fondo turnyrus.
Norint iškart žaisti 25 tūkst. dolerių varžybose, reikia būti ne žemiau kaip 450-ojoje pozicijoje. Tiesa, tokio lygio turnyre esu mėginęs jėgas.
Galėčiau dalyvauti ir 50 tūkst. dolerių turnyrų atrankoje. Bet ten stengiuosi žaisti kuo rečiau – taupau ir laiką, ir išlaidas.
- Turite galimybių patekti į labiausiai prestižinės „Grand Slam“ serijos varžybas?
- Reikia būti tarp maždaug 300 geriausiųjų pasaulyje, tada galima mėginti žaisti kvalifikacinėse varžybose.
Esu kalbėjęs su daugeliu žaidėjų, dalyvavusių tose varžybose.
Jų nuomone, „Grand Slam“ atrankos turnyrų lygis panašus į tuos, kurių prizų fondas – 10-15 tūkst. dolerių.
Tačiau ten visai kitoks nusiteikimas, organizacijos lygis.
- Kaip renkatės, kuriuose turnyruose dalyvauti?
- Internete yra varžybų kalendorius. Pažiūri, kur ir kada gali žaisti, registruojiesi ir likus 2 savaitėms iki varžybų sužinai, ar iš karto patekai, ar reikia dalyvauti kvalifikaciniame turnyre.
Tada perki bilietus ir skrendi.
- Kas apmoka jūsų keliones į varžybas?
- Šiek tiek duoda rėmėjai, bet daugiausia – iš savo kišenės.
- Žaidimo inventorių perkate pats ar parūpina klubas?
- Aprangą duoda klubas, o Lietuvoje iš rėmėjų per metus gaunu keturias „Head“ raketes.
Neretai sezono pabaigoje raketes tenka pirkti pačiam, nes tų keturių nepakanka. Kaip ir batelių. Jų irgi pritrūksta, nes tenka keisti kas mėnesį pusantro.
Be to, ant skirtingų dangų reikia skirtingų batų.
- Kremonos klubas žaidžia antroje pagal pajėgumą Italijos lygoje.
Kokio lygio tenisininkai ten rungtyniauja?
- Yra komandų, kuriose – pasaulio reitingo antro ir trečio šimto žaidėjai, bet autsaiderių klubuose būna tikrai žemo lygio tenisininkų.
Iš viso Italijoje yra penkios ar šešios lygos. Stipriausioje kovoja daug žaidėjų iš pasaulio reitingo pirmojo šimto.
Mūsų klubas pernai antrojoje lygoje savo grupėje buvo pirmas. Siekėme patekti aukščiau, bet pralaimėjome atkrintamosiose varžybose.
- Ar iš legionierių Italijoje reikalaujama daugiau nei iš vietos žaidėjų?
- Be abejo. Iš užsieniečių laukiama tiktai pergalių. Legionieriai turi būti lyderiai, kadangi klube leidžiama registruoti tik vieną svetimšalį.
- Kaip Italijoje keliaujate į varžybas?
- Jei žaidžiame iki 400 km atstumu, važiuojame automobiliais. Jei toliau – lėktuvu.
Aš iš Lietuvos į varžybas Europoje dažniausiai taip pat važiuoju savo automobiliu.
- Kiek laiko Italijoje trunka klubų varžybų sezonas?
- Nuo balandžio – iki birželio. Varžybos žaidžiamos sekmadieniais, tad komanda susirenka šeštadieniais, o jei ilgesnė kelionė – penktadieniais. Po to – vėl laisvas laikas: gali dalyvauti kituose turnyruose, treniruotis.
- Ar lengvai susikalbate itališkai?
- Ne taip, kaip lietuviškai, bet moku neblogai.
- O kiek laiko dar galvojate rungtyniauti Italijoje?
- Kontraktą pratęsiu prieš kiekvieną sezoną. Planuoju pasižvalgyti klubo Vokietijoje – ten galėčiau žaisti pasibaigus varžyboms Italijoje.
- Ar ilgai planuojate žaisti tenisą?
- Jei bus noro ir traumos neužpuls, iki 30 metų. Po to galvoju rinktis trenerio darbą.
Lietuvos kūno kultūros akademijoje neakivaizdžiai studijuoju teniso specialybę. Dar ketinu Italijoje nueiti į teniso trenerių kursus ir gauti licenciją.
- Kiek per metus turite laisvo laiko?
- Vos keletą dienų. Sugrįžęs iš Afrikos dabar treniruojuosi, tad negaliu sakyti, kad atostogauju.
Rytais žaidžiu Kaune, vakare – fizinio rengimo pratybos Prienuose.
Vasarą, kai vyksta daugybė turnyrų, poilsio išvis nebūna.
- Ką jūs veikiate per laisvas dienas?
- Pažaidžiame boulingą, biliardą. Nemėgstu sėdėti vietoje.
- Galbūt Italijoje išmėginote kalnų slidinėjimą?
- Italijoje ne. Mėginau Birštone, tik nelabai pavyko.
- O ar užtenka laiko merginoms?
- Atsiranda, nors merginos neturiu. Vis dėlto daugiau žvalgausi į lietuves, nes italių charakteris nepatinka. Bet niekada negali sakyti niekada.
- Kuri šalis iš jūsų aplankytų paliko didžiausią įspūdį?
- Tikriausiai Šri Lanka – gamta, klimatas, žmonės.
Ne visas šalis spėju apžiūrėti. Labiausiai priklauso nuo to, kaip sekasi varžybose.
Kartais būna laisva diena, tad stengiuosi apsižvalgyti. Ypač tose valstybėse, kuriose lankausi pirmą kartą.
- Prieš kokį stipriausią tenisininką jums teko žaisti?
- Esu įveikęs buvusią 30-ąją pasaulio raketę armėną Sargisą Sargsianą. Bet jis tada jau nebuvo taip aukštai reitinge.
- Ar didelis skirtumas tarp 600-osios ir 200-osios pasaulio raketės?
- Labai didelio skirtumo nėra net ir tarp 200-ojo ar 800-ojo žaidėjo.
Tik esantys aukščiau – labiau patyrę ir lemiamais momentais priima geresnius sprendimus.
- Ar žaisdamas garsiai liejate emocijas?
- Būna, kad surėkiu, tačiau į isteriją nepuolu.
Ir smūgiuodamas garsiai atsidūstu. Taip atsipalaiduoju, todėl kamuoliukas lekia tiksliau ir greičiau.
Anksčiau, būdamas 13-kos ar 14-kos, vos ne kas savaitę laužiau raketes besinervindamas.
Bet naujų niekas nepirkdavo, tekdavo sulaužytas klijuoti.
- Kaip Prienuose atradote tenisą?
- Ten jau senokai yra teniso būrelis. Jį lankiau nuo septynerių metų. Lauke žaisdavome ant betono dangos, sporto salėje – ant medinių grindų.
Tenisą taip pat lankė pora metų vyresnis mano brolis Kęstas. Su juo ir dabar pažaidžiame.
- Ar mėgstate per televizorių žiūrėti tenisą?
- Vyrų varžybas. O moterų ne taip vilioja.
Anksčiau labai patiko ruso Jevgenijaus Kafelnikovo ir kroato Gorano Ivaniševičiaus žaidimas.
Dabar geriausias pasaulio tenisininkas – šveicaras Roger Federeris, bet man jis nelabai prie širdies.
- Kuri tenisininkė jums gražiausia?
- Serbė Ana Ivanovič.
|
